TEKSTAI

KOMPIUTERIO SANDARA

Kompiuterių yra įvairių įvairiausių, tačiau jų pagrindinės dalys panašios.

Kiekvienas kompiuteris turi sisteminį bloką, kuriame yra procesorius bei vidinė atmintinė, vieną ar keletą įvesties ir išvesties įrenginių (klaviatūra, pelė, vaizduoklis, spausdintuvas, skaitytuvas ir pan.) bei išorinius informacijos kaupiklius (diskeliai, kompaktiniai, optiniai, skaitmeniniai diskai). Štai ir visa kompiuterio sandara. Tai, beje, būdingiausia asmeniniams kompiuteriams, kurie mus labiausia domina.

Įvesties įrenginiais, dažniausia klaviatūra ir pele, žmogus perduoda informaciją sisteminiam blokui, o pastarasis, naudodamasis išvesties įrenginiais, paprastai vaizduokliu ir spausdintuvu, pateikia rezultatus.

Informacija tvarkoma, apdorojama, keičiama sisteminiame bloke, taigi ši kompiuterio dalis yra svarbiausia.

Sisteminį bloką sudaro pagrindinė plokštė, ant kurios montuojamos kitos plokštės, o šiose - įvairios mikroschemos (vienas ar keli procesoriai, vidinės atmintinės mikroschemos);

Sisteminiame bloke paprastai esti diskų kaupiklis, diskasukių įtaisai, energijos šaltinis ir pan.

/pagal V. Žemaitis. Informatikos pradmenys/

ŽENKLAI Kaip atsirado fonetinė abėcėlė? Yra įvairiausių nuomonių. Vieni tvirtina, kad abėcėlę išrado egiptiečiai, o iš jų perėmė finikiečiai, kiti mano, jog abėcėlę išrado būtent finikiečiai, dar kiti - jog asiriečiai. Šiaip ar taip, finikiečių išrastas fonetinis raštas buvo milžiniškas žmonijos žingsnis į priekį: vienas garsas užrašomas viena raide, nereikia nei piktogramų, nei hieroglifų. Raštas pasidarė nesudėtingas, prieinamas ne tik žyniui, bet ir kiekvienam žmogui. Pranešimai. Abėcėlė - tai ženklų, vartojamų pranešimams išreikšti, rinkinys

PASAKOS IR MES Kas yra liaudies pasakos? Kodėl jos tokios gyvybingos? Jokie literatūriniai kūriniai nėra išgyvenę tiek tūkstantmečių. Akivaizdu, kad pasakos - nepaprasta literatūra, jos ne prasimanymas. Liaudies pasakose slypi svarbios tiesos apie esminę pasaulio tvarką. Pasakos - tarsi vartai, pro kuriuos vaikystėje praeina milijonai žmonių. Jos praturtina tą vaiko sielą, iš kurios vėliau formuojasi viltys, idealai. Pasakų įvykiai vaikui prasmingesni negu suaugusiųjų gyvenimas. Pasakos - tai sielos, vaizduotės apsauga nuo negatyvių išorinio pasaulio išpuolių. Jos padeda išsaugoti vaikystę, žmogiškumo esmę. „Baisieji” vaizdiniai? Kaip galime netiesmukiškai suvokti pasakų „žiaurumus“? Pavyzdžiui: „Išdurti akis“ - atimti vidinį regėjimą, realybės tikroviškumo pojūtį. (Sakoma - „nebūk aklas“, t. y. nežiūrėk tiesiai į akis) „Nukirsk koją“ - atimti sugebėjimą tvirtai stovėti ant žemės; „Nukirsti galvą“ - atimti aiškų mąstymą, savitvardą. (Sakoma, „pamečiau galvą“ - t. y. praradau savitvardą); „Nukirsti ranką“ - suvaržyti veiklumą, valią, sugebėjimą priimti sprendimą.

Žiema Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia: ar medžiai ir žolės vasaros apdarus jau nusimetę, sėklas žemėje pasėję, apklostę. Apsidairiusi žemę sustingdė, ant upių ir ežerų ledo tiltus nutiesė, viską baltais sniego patalais apklojo. Stūkso miškai ir sodai sustingę, tūno kietoje žemėje žolės, visi žiemos miegą miega. Miega ir mini, kaip vasarą gražiai gyveno, kaip jauni augo, seni seno, kaip visiems gausiuose saulės spinduliuose buvo smagu klestėti. Kaip medžiuose ir žolėse paukšteliai slapstėsi, nardė, vaikus perėjo, savo giesmeles giedojo, čiulbėjo. Visur tylu. Tik retkarčiais, šiauriui per v daug siausti pradėjus, miškas atsidūsta, sumurma, kad ramiai miegoti neduoda. Miega žiemos miegą miškas, sodas, pievos; miega ir pavasarį sapnuoja. Sapnuoja saulutę, aukštyn j dangų kylančią, iš miego visus juos žadinančią. Ateis pavasaris, atbus, kam per žiemą miegoti lemta; suoš miškas, sušlamės sodas, sužaliuos, margai pasipuoš pievos, laukai; sučiulbės sugrįžę iš šiltesnių kraštų paukšteliai. Mįslės Balta drobulė visą pasaulį užgulė./Sniegas/ Be rankų, be kojų Gražiai tėplioja. /Šaltis/

Kompiuteris Kompiuteris - tai. Žodis „kompiuteris“ kilęs iš anglų k. žodžio „compute“ (pastarasis iš lotynų k. - computo), reiškiančio „skaičiuoti“. Galėtume Kompiuterių esti įvairių. Pagal pasirinktus požymius galimos įvairios klasifikacijos. Dažniausiai kreipiamas dėmesys į kompiuterio galingumą - gebėjimą apdoroti didelį kiekį informacijos per kuo trumpesnį laiką. Labiausiai paplitusios trys kompiuterių rūšys: universalieji kompiuteriai, minikompiuteriai ir asmeniniai kompiuteriai. Universalieji kompiuteriai (anglų k. mainframes) yra galingi, dideli ir brangūs. Jie gali vienu metu aptarnauti šimtus ar net tūkstančius abonentų, apdoroti milžiniškus kiekius informacijos. Paprastai tokius kompiuterius turi bankai, draudimo kompanijos, stambios firmos, universitetai. Kartais dar išskiriama pačių galingiausių universaliųjų kompiuterių rūšis - superkompiuteriai, naudojami gynybos, mokslų tyrimų srityje (Šių kompiuterių Lietuvoje kol kas nėra). Minikompiuteriai (anglų k. minicomputers) yra vidutinio galingumo kompiuteriai, jie lėtesni, bet ir pigesni už universaliuosius. Dažniausiai naudojami mokslų tyrimų centruose, universitetuose, įmonėse. Asmeniniai kompiuteriai (anglų k. personal computers) - dabar labiausiai paplitusi kompiuterių rūšis. Kartais jie dar vadinami mikrokompiuteriais, turint omeny, kad jų pagrindinis įtaisas - mikroprocesorius. Mikroprocesoriai vartojami ir kituose buitiniuose prietaisuose: mikrobanginėse krosnelėse, skalbimo mašinose, fotoaparatuose, žaisluose, sveikinimo atvirukuose.

6.
ŽVĖRIŲ PASAKOS. Gyvulinės pasakos, dar vadinamos žvėrių pasakomis, pasakomis apie gyvūnus, sudaro apie dešimtadalį visų lietuvių liaudies pasakų ir yra vienas seniausių tautosakos žanrų. Pagrindiniai šių pasakų veikėjai yra gyvūnai, bet kartais jose kaip šalutinis veikėjas pasirodo ir žmogus. Šio žanro pasakose vaizduojami laukiniai žvėrys ir naminiai gyvūnai, atskleidžiamos natūralios gyvūnų išorės ir elgesio savybės: lapė gudri, vilkas piktas, kiškis bailus ir pan. Bet pasakų savitumą lemia sužmoginimas. Gyvūnai mąsto, kalba, užsiima žmonių veikla. Pasakų apie gyvūnus siužetas paremtas susitikimo motyvu ir nuolatiniu varžymusi. Jų tarpusavio santykiai vaizduojami alegoriškai – rodomas žmonių gyvenimas, bendravimo įpročiai, tam tikras bendruomenės modelis, šaipomasi iš kokio nors neigiamo būdo bruožo.

PASAKA Pasaka – epinio žanro, trumpas, fantastinis, pamokantis, nesudėtingo turinio kūrinys su beveik visada gera pabaiga. Šiam žanrui būdingi stebuklai, pasivertimai, pasakiški daiktai, pasakiški veikėjai, veiksmo, laiko ir vietos spalvingumas. Pasakose ypatingai atskiriami teigiami ir neigiami kūrinio veikėjai. Pasakose apstu personifikacijų, magiškų skaičių. Įrodyta, kad vaikai, kuriems buvo sekamos ar skaitomos pasakos, užauga kūrybingesni. Pasakos – priemonė skleisti lietuvių kalbos tautosaką. Didžioji dalis pasakų yra stebuklinės: tarptautinio pobūdžio, žinomos civilizuotų šalių tautosakoje, ir Afrikos ar Amerikos tautų liaudies kūryboje. Reta pasaka yra vienos tautos nuosavybė. Pavyzdžiui, labai populiari Lietuvoje pasaka „Eglė žalčių karalienė“ žinoma latvių, rytų slavų, moldavų tautosakoje. Taip pat populiarios lietuvių tautosakoje gyvulinės pasakos. Čia veikėjai – žvėrys, gyvuliai, kartais ir žmonės. Šios pasakos šiek tiek primena pasakėčias, nes gyvuliai, žvėrys, jų tarpusavio santykiai vaizduojami alegoriškai – kalbama apie juos, bet rodomas žmonių gyvenimas. Kai kuriose pasakose yra išlikęs aiškus ryšys su senaisiais mitais, tikėjimais, papročiais.

8.
VILKAS IR SEPTYNI OŽIUKAI
Pamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais.
Kartą eidama į mišką ožka sušaukė ožiukus ir sako:
- Aš einu parnešti šieno, o jūs neįleiskite trobon vilko. Jį pažinsite iš storo balso.
- Gerai, motute, - sušuko ožiukai. - Mes jau mokėsim pasisaugoti!
Vilkas girdėjo ožkos kalbą, o jai išėjus tuojau atbėgo prie trobelės ir sušuko: - Vaikai, atidarykit duris!
Bet ožiukai, išgirdę vilko balsą, atsakė:
- Oi, koks storas balsas. Čia ne mūsų motutė.
Vilkas nubėgo pas kalvį ir paprašė paploninti liežuvį. Kalvis liepė vilkui padėti liežuvį ant priekalo ir jį paplonino. Dabar vilkas atbėgo prie trobelės ir šaukia:
- Įleiskit, vaikeliai! Čia jūsų motutė.
Ožiukai, išgirdę ploną balsą, manė, kad grįžo motina, ir įleido vilką į trobą.
Vilkas puolė ir prarijo visus ožiukus.
Netrukus grįžo ožka. Rado atdaras duris, o trobos viduje gulėjo vilkas ir kietai miegojo.
Ožka, pamačiusi, kad vilko pilve kruta ožiukai, paėmusi žirkles prakirpo vilko pilvą ir visi ožiukai iššoko laukan. Tada ožka pridėjo vilkui į pilvą akmenų ir vėl gražiai viską užsiuvo.
Pabudęs vilkas panoro gerti ir nuėjo prie upės. Kai tik pasilenkė prie vandens, akmenys jį nutraukė į gilumą ir vilkas prigėrė. O ožka su ožiukais labai džiaugėsi.

9. DEIMANTO KURPAITĖ
Pamotė turėjo dvi tikras dukras, o trečią podukrą. Tikrosios dukros buvo tinginės ir negražios, bet motina jas labai mylėjo ir paikino. Podukra buvo daili ir darbšti, kas pamotei ir tikrosioms dukroms labai nepatiko. Todėl jos vargšę našlaitę versdavo dirbti dieną naktį. Tos žemės karaliaus sūnus ieškojo pačios ir iškėlė didelę puotą, kurion sukvietė visas karalystės mergaites. Kai tikrosios dukros taisėsi į puotą, podukra klausė, ar negalėtų ir ji drauge eiti. Pamotė išbėrė stuopą žirnių į pelenus ir suriko:
— Kai išrinksi tuos žirnius, galėsi eiti.
Našlaitė atsisėdo verkdama prie pelenų krūvos ir šaukia:
— Balandėliai, eikšekit man pagalbon! Sveikus rinkit į stuopelę, o nesveikus į gurklelį!
Tuojau prisileido daug balandžių ir beregint visus žirnius sulasiojo. Nuveikę darbą, balandžiai dar primokė našlaitę, kad nueitų prie motinos kapo. Našlaitė nuėjo į kapines, prisiglaudė prie eglės, kur prie kapo augo, ir tuoj pat nuo eglės nukrito dailūs sidabro drabužiai. Apsidarė jais ir nuskubėjo į karaliaus puotą. Karalaitis tik su ja viena tenorėjo šokti, bet netrukus ji dingo ir išskubėjo namo. Kitą puotos dieną našlaitė turėjo iš pelenų išrinkti kanapių stuopą. Ir su kanapėmis taip pat buvo, o šį kartą prie eglės ji gavo aukso drabužius. Iš puotos ji vėl greitai išbėgo ir dingo lyg vandeny.
Trečią puotos dieną pamotė į pelenus išbėrė stuopą garstyčių, tegul jas išrenkanti. Balandėliai vėl našlaitei pagelbėjo, ir šį kartą ji prie eglės gavo deimanto drabužius. Kai dabar našlaitėlė atvyko į pilį, karalaitis įsakė slenkstį ‘derva ištepti, kad gražuolė bėgdama priliptų. Našlaitei pasisekė išsprukti, tačiau derva nutraukė vieną jos deimanto kurpaitę.
Karalaitis pasiėmė kurpaitę, važinėjo su ja po visą karalystę ir ją tinkino. Bet pasirodė, kad nėra nė vienos mergaitės, kuriai kurpaitė gerai tiktų. Užvažiavo ir pas pamotę. Toji, matydama, kad jos dukroms kurpaitė per maža, ėmė ir apdrožė vyresniajai koją. Dabar dukra visai lengvai galėjo kurpaitę. apsiauti. Karalaitis ir išsivežė ją į Pili- Pro kapines važiuodamas, girdi balandžius burkuojant:
— Kruvinas batas, niekas nemato!
Karalaitis pasižiūri — ogi tikrai nuotakai iš kurpaitės kraujas bėga. Jis veža vyriausiąją dukrą atgalios, o pamotė dabar apdrožia koją jaunesniajai. Vežasi tą, bet prie kapinių balandžiai vėl ėmė burkuoti, ir karalaitis pamatė esąs dar sykį apgautas. Trečią kartą grįžęs pas motiną, galop randa našlaitę, o jai kurpaitė kaip nulieta.
Dabar važiuoja pro kapines ir girdi balandžius burkuojant:
— Nuotaką veža! Nuotaką veža!
Taip našlaitė ir išėjo už karalaičio, o tikrosios pamotės dukros dar ilgai skausmą kentė, kol savo kojas apsigydė.